Festivalio menininkas
Žaidimai mieste – tai dabartinis mano gyvenimo būdas, savotiška filosofija, kuri įprasmina mano veiksmus viešojoje erdvėje, padeda nenuklysti nuo kurso. Padeda nenuobodžiai gyventi.
Žaidimai mieste – tai tapyba erdvėje, kur „aktuali reali erdvė yra žymiai paveikesnė ir specifiškesnė nei iliuzinė, ištapyta ant plokščio paviršiaus“, o naudotis „trijų matavimų“ teikiamomis galimybėmis – reiškia „naudotis visomis galimomis medžiagomis“ (D. Juddas).
Žaidimai mieste – tai vaikystė smėlio dėžėje, kurioje mėgdavau statyti pilis, rausti tunelius, tiesti kelius ir tiltus. Tada žaidimai buvo neatskiriama, savaime suprantama vaikiškos savasties dalis, padėjusi ieškoti atsakymų, ieškoti paslapties, suvokti aplinkinį pasaulį. Tačiau užaugus, prireikė milžiniškų pastangų vėl prisiminti ir vėl suprasti, kad žaisti galima visada, kad šis procesas neturi pabaigos, kad niekas ir niekada nedraudė žaisti, kad patys sprendžiam ką veikti, kaip būti.
Žaidimų mieste esmė: kvietimas žaisti kartu, kvietimas keisti įpročius, aplinkos suvokimą, kritikuoti, provokuoti, kvestionuoti nusistovėjusią tvarką, keistis…
Žaidimai mieste – tai kūrybos laisvė „tikrose“ vietose, komunikuojant su „tikra“ publika. (S.Lancy)
